Tikriausiai ne kartą esate girdėję apie nuostabius žmonių rankomis sukurtus statybos ir meno šedevrus, kurie per amžius stebino pasaulį. Dar senovės laikais keliautojai ir istorikai pradėjo kurti įspūdingiausių architektūros ir meno kūrinių sąrašus. Vienas tokių sąrašų, suformuotas II amžiuje prieš mūsų erą graikų keliautojo Antipatro iš Sidono, tapo klasikiniu ir iki šiol nepraranda savo žavesio. Apie šiuos 7 pasaulio stebuklus kuriamos legendos, tačiau tik vienas jų išliko iki mūsų dienų. Pažvelkime į kiekvieną iš jų arčiau ir sužinokime, kokias paslaptis jie saugo.
Žmonija visada siekė įamžinti savo didžiausius pasiekimus. Išskirtiniai statiniai ir monumentai liudija ne tik apie technologinius gebėjimus, bet ir apie kultūros, religijos bei galios aspektus. Kiekvienas iš septynių senovės pasaulio stebuklų atskleidžia tam tikros civilizacijos išskirtinumą ir genialumą. Šie stulbinantys statiniai ne tik stebino savo dydžiu ir grožiu, bet ir liudijo apie to meto inžinerijos pasiekimus.
Cheopso piramidė
Vienintelis išlikęs stebuklų sąrašo objektas ir seniausias iš visų septynių – Cheopso (Chufu) piramidė Gizoje. Ši masyvaus dydžio konstrukcija buvo pastatyta apie 2550 m. pr. m. e. kaip faraono Cheopso kapavietė. Šis inžinerijos šedevras iki šiol kelia nuostabą – kaip senovės egiptiečiai be šiuolaikinių technologijų galėjo sukurti tokį milžinišką statinį?
Piramidė užima 40 000 kvadratinių metrų plotą, o jos originalus aukštis siekė 146,5 metro. Statybai buvo panaudota apie 2,3 milijono akmens luitų, kurių kiekvienas svėrė apie 2,5 tonos. Nustatyta, kad piramidės pagrindo aukščio skirtumai neviršija 2,1 centimetro, o kraštinių ilgio didžiausias skirtumas yra tik 4,4 centimetro – neįtikėtinas tikslumas tais laikais.
Manoma, kad piramidę statė apie 100 000 žmonių ilgiau nei 20 metų. Įdomu tai, kad ankstesnis įsitikinimas, jog piramides statė vergai, yra klaidingas – mokslininkai įrodė, kad statybomis užsiėmė laisvieji egiptiečiai, dalyvavę darbuose savo noru. Tikėta, kad prisidėdami prie faraono kapavietės statybos, jie taip pat įgis dalį jo nemirtingumo.
Kabantieji Babilono sodai
Kabantieji Babilono sodai, dar vadinami Semiramidės sodais, buvo vienas paslaptingiausių pasaulio stebuklų, apie kurį net mokslininkai diskutuoja iki šiol. Manoma, kad šie sodai buvo sukurti Babilono karaliaus Nabuchodonosoro II apie 600 m. pr. m. e. savo žmonai, Medijos princesei, kuri ilgėjosi savo gimtinės žalumynų dykumos apsuptame Babilone.
Įspūdingas architektūrinis sprendimas leido sukurti vejelėmis ir medžiais apsodintas terasas, kurios sudarė vaizdą, tarsi jie kabėtų ore. Būtent dėl to jie buvo pavadinti „kabančiaisiais”. Terasos, kurių aukštis siekė apie 23 metrus, buvo įrengtos taip, kad vanduo iš Eufrato upės būtų tiekiamas sudėtinga siurblių ir vamzdžių sistema. Toks inžinerinis sprendimas leido išlaikyti vešlią augmeniją karšto ir sauso klimato aplinkoje.
Šis stebuklų sąrašo objektas kelia daugiausia abejonių dėl savo egzistavimo – nėra išlikusių archeologinių įrodymų apie sodus, o žinios apie juos atėjo tik iš antrinių šaltinių. Manoma, kad Kabantieji sodai sugriuvo I amžiuje po mūsų eros dėl žemės drebėjimo arba potvynio, apardžiusio jų pamatus.
Artemidės šventykla Efese
Artemidės šventykla Efese (dabartinėje Turkijoje) buvo vienas įspūdingiausių senovės statinių, pastatytas apie 550 m. pr. m. e. kaip pagarbos ženklas graikų deivei Artemidei (romėnų Dianai). Šventykla buvo statoma keletą kartų, nes ankstesni statiniai nukentėdavo nuo potvynių ar gaisrų.
Įspūdinga balto marmuro šventykla buvo apie 130 metrų ilgio, ją puošė didingas kolonų miškas ir nuostabios skulptūros. Šventyklos viduje stovėjo pačios deivės Artemidės statula, prie kurios lankytojai ir piligrimai palikdavo aukas. Artemidės šventykla buvo ne tik religinis centras, bet ir svarbi ekonominė institucija, veikusi kaip bankas ir turto saugykla.
356 m. pr. m. e. šventyklą sudegino išgarsėti siekęs Herostratas, kuris tikėjosi, kad jo vardas išliks istorijoje – kas ironiškai ir įvyko. Vėliau atstatyta šventykla galutinai buvo sunaikinta krikščionybės plitimo laikotarpiu, V amžiuje po Kristaus. Dabar iš šios puikios šventyklos liko tik fragmentai, kuriuos galima pamatyti Britų muziejuje.
Dzeuso skulptūra Olimpijoje
Vienintelis Europos žemyne buvęs pasaulio stebuklas – didinga Dzeuso skulptūra Olimpijoje. Šis išskirtinis meno kūrinys buvo sukurtas maždaug 435 m. pr. m. e. garsaus graikų skulptoriaus Fidijo (Feidijo). Skulptorius anksčiau jau buvo pagarsėjęs Atėnės statulomis, tačiau būtent Dzeuso statula tapo jo didžiausiu šedevru.
Ši statula stovėjo Dzeuso šventykloje, pastatytoje 466-456 m. pr. m. e. Sėdintis Dzeusas buvo padarytas iš medžio, dengto dramblio kaulo plokštelėmis, o jo rūbai buvo nukalti iš aukso. Statula buvo apie 13 metrų aukščio ir sėdėjo ant puošnaus sosto, inkrustuoto juodmedžiu, auksu ir brangakmeniais. Vienoje rankoje Dzeusas laikė pergalės deivės Nikės statulėlę, o kitoje – skeptrą, simbolizuojantį jo kaip dievų valdovo valdžią.
Legenda pasakoja, kad kai Fidijas baigė darbą, jis paprašė Dzeuso ženklo, ar darbas jam patinka. Tarsi pritarimo ženklas į vietą priešais statulą trenkė žaibas. Šventyklos lankytojus stulbindavo skulptūros didybė – net Romos generolas Emilijus Paulas, pamatęs statulą, buvo taip paveiktas, tarsi būtų išvydęs patį dievą.
Vėliau, V mūsų eros amžiuje, statula buvo pervežta į Konstantinopolį, kur sudegė imperatoriaus Teodosijaus II rūmuose. Iš šio didingo kūrinio išliko tik keletas suanglėjusių kaulo plokštelių ir išsilydžiusio aukso gabalėlių.
Halikarnaso mauzoliejus
Halikarnaso mauzoliejus – dar vienas nuostabus senovės pasaulio architektūros kūrinys, stovėjęs Mažojoje Azijoje, dabartinio Bodrumo (Turkija) vietoje. Šis didingas kapas buvo pastatytas Persų imperijos Karijos provincijos satrapui Mausolui po jo mirties 353 m. pr. m. e. Mauzoliejų užsakė Mausolo žmona ir sesuo Artemisija, kuri, deja, nesulaukė statybų pabaigos.
Graikų architektai Satyras ir Pitijas suprojektavo apie 45 metrų aukščio statinį, kurį sudarė trys pagrindiniai elementai – platforma, antkapis ir stogas. Mauzoliejus buvo pastatytas kalvos viršūnėje, o jį puošė garsių graikų skulptorių darbai – dievų, deivių ir raitų karių skulptūros.
Mauzoliejus išstovėjo beveik 16 šimtmečių, kol XII amžiuje smarkiai nukentėjo nuo žemės drebėjimų. XV-XVI amžiuje Rodo (Maltos) ordino riteriai mauzoliejaus likučius panaudojo Bodrumo tvirtovės statybai. Nors pats statinys neišliko, jo architektūrinis sprendimas tapo pavyzdžiu daugeliui vėlesnių statinių, o žodis „mauzoliejus” tapo bendriniu, reiškiančiu įspūdingą kapą ar laidojimo statinį.
Rodo kolosas
Rodo kolosas – milžiniška bronzinė saulės dievo Helijo statula, stovėjusi Rodo salos uoste. Ji buvo pastatyta 292-280 m. pr. m. e. paminėti Rodo salos pergalę prieš Makedonijos karalių Demetriją Poliorcetą, kuris 305 m. pr. m. e. nesėkmingai bandė užimti salą.
Skulptūra, sukurta Chareso iš Lindoso, buvo apie 30 metrų aukščio – maždaug kaip šiuolaikinė Laisvės statula Niujorke. Statula buvo sukurta iš bronzos, uždengtos plonais bronzos lakštais, ir stovėjo ant marmurinio pjedestalo. Priešingai populiariai nuomonei, Rodo kolosas nestovėjo išskėstomis kojomis virš uosto įėjimo – archeologai mano, kad tai būtų buvę techniškai neįmanoma.
Deja, po vos 56 metų, 224 m. pr. m. e., stiprus žemės drebėjimas sugriovė statulą. Net ir gulėdama uosto pakrantėje ji išliko įspūdinga turistinė atrakcija beveik 900 metų, kol 977 m. arabų pirklys nupirko griuvėsius ir juos perlydė. Sakoma, kad metalo luitams pergabenti prireikė 900 kupranugarių.
Aleksandrijos švyturys
Aleksandrijos švyturys, pastatytas Faros saloje (dabartiniame Egipte), buvo paskutinis į klasikinį pasaulio stebuklų sąrašą įtrauktas statinys. Jis buvo pradėtas statyti valdant Ptolemėjui I ir baigtas apie 280 m. pr. m. e., valdant Ptolemėjui II. Švyturys tarnavo praktiniam tikslui – padėti laivams orientuotis ir saugiai įplaukti į Aleksandrijos uostą.
Šis nuostabus statinys buvo apie 120-140 metrų aukščio ir turėjo tris pagrindines dalis: kvadratinę apačią, aštuoniakampę vidurinę dalį ir cilindrinę viršūnę. Viršutinėje dalyje nuolat degė ugnis, kurios šviesą atspindėdavo specialiai tam įrengti metaliniai veidrodžiai, skleidžiantys šviesą toli į jūrą. Švyturio viršūnėje stovėjo saulės dievo Helijo (arba jūrų dievo Poseidono) statula.
Aleksandrijos švyturys išstovėjo apie 1500 metų, atlaikydamas keletą žemės drebėjimų, kol galiausiai XIV amžiuje buvo galutinai sugriautas stiprių gamtos stichijų. Švyturio griuvėsiai buvo panaudoti XV amžiuje statant Kaitbėjaus citadelę, kuri stovi toje pačioje vietoje iki šiol.
Senieji stebuklai šiuolaikiniame pasaulyje
Nors iš visų septynių senovės pasaulio stebuklų išliko tik Cheopso piramidė, jų kultūrinis pėdsakas jaučiamas iki šiol. Šie monumentalūs statiniai tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui architektų, inžinierių ir menininkų per amžius. Jie primena mums apie žmonijos kūrybinį potencialą ir gebėjimą įveikti, atrodytų, neįmanomas kliūtis.
2007 metais buvo paskelbtas alternatyvus naujųjų septynių pasaulio stebuklų sąrašas, į kurį pateko Didžioji Kinų siena, Petra Jordanijoje, Kristaus Atpirkėjo statula Rio de Žaneire, Maču Pikču Peru, Čičen Ica Meksikoje, Koliziejus Romoje ir Tadž Mahalas Indijoje. Šie nauji stebuklai tęsia senovės tradicijas ir liudija, kad žmonija neprarado gebėjimo kurti stulbinančius architektūros šedevrus.
Septyni senieji pasaulio stebuklai primena mums, kad ambicingi projektai gali išlikti amžinai – jei ne fizine forma, tai bent jau mūsų kolektyvinėje atmintyje ir kultūriniame palikime. Jie skatina mus svajoti drąsiai ir siekti to, kas, atrodytų, neįmanoma.
