Iš pradžių tai atrodo kaip smulkmena: televizorius kalba vis garsiau, prie stalo tenka kartoti tą patį klausimą, o telefonu artimasis vis dažniau atsako ne į tai, ko klausėte. Klausa dažniausiai silpsta pamažu, todėl pats žmogus pokyčius pastebi paskutinis, o šeima juos jaučia kasdien. Šiandieniai klausos aparatai yra maži, beveik nematomi ir pritaikomi labai skirtingiems poreikiams, tačiau kelias iki jų beveik visada prasideda ne specialisto kabinete, o virtuvėje ar svetainėje, nuo vieno pokalbio.
Tyrimai rodo, kad nuo pirmųjų klausos sunkumų iki kreipimosi į specialistą vidutiniškai praeina septyneri ar net dešimt metų. Per tą laiką keičiasi ne tik klausa, bet ir įpročiai: žmogus rečiau įsitraukia į pokalbius, vengia triukšmingų susibūrimų, greičiau pavargsta. Todėl klausimas, kaip apie tai užkalbinti mylimą žmogų, yra ne apie techniką ar diagnozę, o apie pagarbą, kantrybę ir tarpusavio pasitikėjimą.
Kodėl žmogus gali nenorėti tikrintis klausos?
Atsisakymas retai būna paprastas užsispyrimas. Dažnai už jo slypi nerimas, kad tyrimas patvirtins tai, ko norisi negirdėti. Klausos pokyčiai daugeliui siejasi su senatve, silpnumu ar savarankiškumo praradimu, todėl pripažinti juos sunku net sau. Prie to prisideda ir pats klausos silpnėjimo pobūdis: smegenys ilgai prisitaiko, užpildo spragas spėjimais, ir žmogus nuoširdžiai tiki, kad girdi gerai, tik kiti kalba per tyliai ar neaiškiai. Tyrėjai yra pastebėję, kad maždaug pusė patikrintų žmonių, manančių, jog klausos sunkumų neturi, iš tiesų jų turėjo.
Kitos priežastys kasdieniškesnės. Vieni baiminasi išlaidų, kiti mano, kad klausos aparatai skirti tik tiems, kurie beveik nieko negirdi, treti prisimena didelius, švilpiančius prietaisus, kuriuos kadaise nešiojo seneliai. Šios nuostatos suprantamos, todėl prieš įtikinėjant verta paklausti ir išklausyti, kaip situaciją mato pats artimasis. Kartais vienas nuoširdus klausimas „Kas tave čia labiausiai neramina?“ atveria daugiau nei dešimt argumentų.
Kada ir kaip pradėti pokalbį?
Laikas ir vieta lemia daugiau, nei atrodo. Blogiausia akimirka yra iškart po to, kai artimasis trečią kartą neišgirdo klausimo, o jūs jau jaučiate susierzinimą. Tokioje būsenoje net švelniausi žodžiai skamba kaip priekaištas. Taip pat nevertėtų temos kelti prie gimtadienio stalo ar per šventes, kai aplink sėdi visa šeima: žmogus pasijus lyg teismo salėje, o apsiginti taps svarbiau nei išklausyti.
Kur kas geriau tinka rami, privati aplinka: vakarinis pasivaikščiojimas, bendras arbatos puodelis, neskubi kelionė automobiliu. Svarbu, kad aplink nebūtų triukšmo, nes triukšmingoje vietoje pokalbis ir taip vargina žmogų, kuriam sunkiau girdėti. Verta iš anksto apgalvoti, ką norite pasakyti, bet nesiruošti kalbai lyg posėdžiui. Pokalbis turėtų likti pokalbiu, o ne pranešimu apie jau priimtą sprendimą.
Ką sakyti, kad žmogus nesijaustų kaltinamas?
Žodžiai gali atverti duris arba jas užtrenkti. Frazė „Tu nieko nebegirdi“ skamba kaip nuosprendis ir beveik visada sulaukia gynybinio atsakymo. Kur kas švelniau ir sąžiningiau kalbėti apie tai, ką pastebėjote patys: „Pastebėjau, kad per šeimos susitikimus tau kartais sunku sekti pokalbį. Kaip tu pats jautiesi?“ Toks sakinys nieko neteigia už kitą žmogų, o kviečia jį pasidalyti savo patirtimi.
Padeda ir konkretūs, ramiai papasakoti pavyzdžiai: pokalbis telefonu, kai teko kelis kartus kartoti adresą, ar vakaras kavinėje, kai artimasis tylėjo, nors paprastai būna pokalbio siela. Galima atvirai pasakyti ir tai, kaip situacija veikia jus pačius, pavyzdžiui, kad pasiilgote ilgų pokalbių ar nerimaujate, jog jam tenka vienam įveikti sunkumus. Kai pokalbio centre atsiduria santykis, o ne klausos trūkumas, ginčytis nebelieka dėl ko.
Kaip pasiūlyti klausos patikrinimą?
Žodis „tyrimas“ daugeliui skamba grėsmingai, todėl verta paaiškinti, kad klausos patikrinimas yra ne nuosprendis, o galimybė daugiau sužinoti apie save. Jis neskausmingas, paprastai neužtrunka ilgai, o rezultatai dar nieko neįpareigoja. Specialistas gali pasiūlyti įvairių sprendimų, ir ne visada jie susiję su prietaisais: kartais pakanka patarimų, kaip lengviau bendrauti, ar pašalinti ausies sieros kamštį. Daugeliui palengvėja sužinojus, kad patikrinimas savaime nereiškia jokio pirkimo.
Pasiūlymas skamba kur kas šilčiau, kai jis ateina kartu su pagalba. Galite kartu paieškoti informacijos, išsirinkti patogią vietą ir laiką, padėti užsiregistruoti ar pasiūlyti palydėti, jeigu artimasis to norėtų. Kai kuriems žmonėms ramiau, kai šalia yra pažįstamas žmogus, be to, artimojo pastebėjimai apie kasdienes situacijas padeda specialistui geriau suprasti, kur sunkumai jaučiami labiausiai. Vis dėlto sprendimą, ar eiti ir kada, turi priimti pats žmogus.
Ko geriau vengti?
Net geriausi ketinimai gali sugriauti pasitikėjimą, jei jie išreiškiami netinkamai. Pašaipos, net ir draugiškos, skaudina labiau, nei atrodo iš šalies: juokelis apie kurčią senelį prie stalo įsimena ilgam. Gąsdinimas ligomis ar blogiausiomis pasekmėmis taip pat retai paskatina veikti, dažniau jis tik sustiprina nerimą ir norą temos visai nebeliesti. Palyginimai su kaimynu ar giminaičiu, kuris „jau seniai nešioja aparatą ir nesiskundžia“, verčia jaustis lyg atsiliekančiam mokiniui.
Ne mažiau svarbu nepriimti sprendimų už artimąjį: neužregistruoti jo be žinios, nepirkti prietaiso dovanų ir neaptarinėti jo klausos su kitais jam girdint. Klausos specialistai pastebi, kad šeimos rūpestis lengvai atmetamas, jei jis skamba kaip nuolatinis priekaištas ar pyktis. Todėl nereikėtų kiekvieno neišgirsto žodžio paversti priminimu, kad „jau seniai laikas pasitikrinti“. Tokie priminimai nevirsta paskata, jie tik skatina žmogų slėpti savo sunkumus.
Ką daryti, jei artimasis vis tiek atsisako?
Būna, kad po nuoširdaus pokalbio atsakymas lieka toks pat. Tai nereiškia, kad pastangos buvo bergždžios. Suaugęs žmogus turi teisę pats spręsti apie savo sveikatą, ir pagarba šiam sprendimui dažnai padaro daugiau nei atkaklumas. Galima ramiai pasakyti, kad suprantate, ir paklausti, kas labiausiai neramina: galbūt kaina, galbūt baimė dėl išvaizdos, o gal nežinomybė, kas laukia po patikrinimo.
Pokalbis apie klausą retai baigiasi per vieną kartą, tai veikiau ilgesnis kelias su sustojimais. Palikite duris atviras, parodykite, kad prie temos galima grįžti bet kada ir kad pagalba bus prieinama, kai artimasis jausis pasiruošęs. Tuo tarpu kasdienybę galima padaryti lengvesnę: kalbėti veidu į veidą, prieš pokalbį pritildyti televizorių, nešaukti iš kito kambario. Tokie maži įpročiai parodo rūpestį be jokių žodžių.
Pagarba svarbiau už skubą
Klausos tema šeimoje yra jautri, nes paliečia ne tik ausis, bet ir savivertę, įpročius, požiūrį į senėjimą. Todėl svarbiausia čia ne įtikinti, o išgirsti. Kai artimasis jaučia, kad su juo kalbama kaip su lygiu, o ne kaip su problema, kurią reikia išspręsti, jam kur kas lengviau pripažinti pokyčius ir pačiam ieškoti išeities.
Kantrybė, švelnūs žodžiai ir konkreti pagalba dažnai padaro tai, ko neįstengia jokie argumentai. Gera klausa reiškia daugiau nei aiškius garsus: tai juokas prie bendro stalo, ilgi pokalbiai telefonu ir jausmas, kad niekas nepraslysta pro šalį. Jeigu artimasis pasiruošęs žengti pirmą žingsnį, pasiūlykite klausos patikrinimui užsiregistruoti kartu.
